Pasakyk, kad dirbi marketinge, ir pusė žmonių pagalvos, kad kuri reklamas televizijai. Kita pusė – kad visą dieną sėdi instagrame ir tau už tai dar moka.
Aš ten praleidau šešerius metus. O gal jau ir septynerius – kažkuriuo metu nustojau skaičiuoti. Štai trys dalykai, kuriuos iš ten išsinešiau.
1. „Marketingas“ – tai kelios dešimtys skirtingų darbų
Strategija. Tyrimai. Kūryba. Tekstai. Socialiniai tinklai. Renginiai. Biudžetai. Ir kliento skambutis penktadienį 17:45 su žodžiais „tik viena smulkmena“.
Visa tai telpa į vieną žodį, todėl iš šalies atrodo kaip vienas darbas. Iš vidaus – tai dvidešimt profesijų, kurios kartais susitinka viename žmoguje. Dažniausiai – projektų vadovėje.
Ta projektų vadovė buvau aš.
2. Pavargti nėra nuopelnas
Projektų vadovės darbas – surankioti visus galus ir sudėti juos į vieną tvarkingą projektą klientui. Galų visada daugiau nei rankų. Darbai visada dega.
Reklamoje tai laikoma norma. Net daugiau – garbės reikalu. Kuo vėliau išeini iš biuro, tuo rimčiau atrodai.
Aš tuo patikėjau ir nusivariau nuo kojų. Kūrybai, dėl kurios apskritai atėjau į šią sritį, likdavo trupiniai. O išvada atrodė akivaizdi: nekenčiu marketingo. Reikia viską mesti.
3. Kartais nemėgsti ne darbo, o savo vaidmens jame
Tos išvados nepatikrinau su niekuo, kol neatsidūriau koučingo sesijose. Ne todėl, kad neturėjau su kuo pasikalbėti. Turėjau. Tik kiekvienas pokalbis maždaug dešimtą minutę baigdavosi patarimu: „mesk“, „pakentėk“, „o gal tau atostogų?“
Sesijoje niekas nepatarinėjo. Manęs klausė, o aš pirmą kartą išgirdau, ką pati sakau. Ir paaiškėjo, kad marketingas čia niekuo dėtas.
Man nepatinka amžinai degantys darbai ir svetimų galų rankiojimas. O patinka kurti ir analizuoti.
Patinka darbai, kurie turi pradžią, pabaigą ir rezultatą, kurį gali paimti į rankas. Pavyzdžiui, strategijos. Ten susitinka viskas, ką moku geriausiai: platesnis žvilgsnis į rinką, analizė, kūrybinis sprendimas ir aiškus dokumentas su aiškiais žingsniais.
Tik pačių žingsnių įgyvendinti nedegu noru. Ir tai irgi reikėjo sau pripažinti.
Niekas man to nepasakė. Tiksliau – pasakiau pati, tik iki tol niekas neleido užbaigti sakinio.
Kas iš to liko
Iš marketingo neišėjau. Su agentūra TYPE B darau tai, kas man sekasi: strategijas ir idėjas. O koučingu užsiimu todėl, kad norėjau, jog ir kiti gautų tą valandą, kurioje niekas nepertraukia.
Tos ramios valandos mane ir sužavėjo. Jos leido patikėti, kad su manim viskas gerai. Reikėjo tik išsiaiškinti, kaip aš noriu dirbti ir kurti.
O tu? Nemėgsti savo darbo – ar tik to, ką jame darai?
