Kai pasakau, kad mano koučingas vadinasi maspace, dažniausiai išgirstu vieną iš dviejų klausimų. „Kaip rašosi?“ ir „O ką tai reiškia?“
Skiemuo, kuris vis grįžta
„Ma“ mano gyvenime atsirado seniai ir visai ne iš Japonijos. Iš pradžių – namuose, tarp savų. (Detalių nebus, čia jau mūsų reikalas.)
Paskui ištekėjau ir tapau Masiokė. Dar vienas „ma“ – šįkart pase.
Todėl kai atėjo laikas sugalvoti pavadinimą tam, ką darau, tas skiemuo jau sėdėjo eilės priekyje. Parašiau jį ant lapo ir padariau tai, ką darom visi, kai nežinom, ar idėja gera. Paguglinau.
Ką su „ma“ daro japonai
Pasirodo, japonai šį skiemenį turi jau seniai. Ir jiems jis reiškia kur kas daugiau nei man.
Ma (間) – tai tarpas. Pauzė tarp dviejų garsų. Tuščia vieta tarp dviejų daiktų. Tyla tarp dviejų sakinių. Pats rašmuo sudėtas iš vartų ir saulės: šviesa, kuri praeina pro tarpą.
Mums tuščia vieta yra trūkumas. Tuščią sieną reikia užkabinti, tylą pokalbyje – užpildyti, laisvą vakarą – suplanuoti. Japonams tuščia vieta yra kūrinio dalis. Ikebanoje tarpai tarp šakų svarbūs tiek pat, kiek pačios šakos.
Animatorius Hajao Mijadzakis viename interviu kelis kartus suplojo rankomis ir paaiškino: laikas tarp plojimų ir yra ma.
Ir pridūrė, kad veiksmas be vietos įkvėpti yra tiesiog šurmulys. Tai pasakė žmogus, kurio filmuose herojai kartais ištisą minutę tiesiog žiūri pro traukinio langą.
Taip, žinau, dabar visi pamišę dėl Japonijos
Mača vietoj kavos, „japandi“ svetainės, o instagrame – Kioto gatvelės, kuriose kažkodėl niekada nėra žmonių. Pusė to pamišimo yra filtrai ir algoritmas.
Bet išjungus filtrus lieka kultūra, kuri į daugelį dalykų žiūri tikrai kitaip nei mes. Ir tas kitoks žiūrėjimas kartais praverčia labiau nei dar viena produktyvumo knyga.
O kuo čia dėtas koučingas?
Tuo, kad sesija ir yra toks tarpas. Valanda, per kurią niekas tavęs nepertraukia, nepataria ir neužbaigia sakinio už tave. Kalbi tu. Aš klausiu.
Skamba paprastai, bet pabandyk prisiminti, kada paskutinį kartą taip buvo. Draugės turi nuomonę. Mama turi patirtį, o telefone pilna notification’ų. Realiai tarpo, kuriame išgirstum, ką galvoji pats, nėra.
Taigi maspace, iš esmės pavadinimas, kuris atspindi tą labai reikiamą pauzę, kurį sukūriau, nes nenorėjau naudoti tiesiog vardo ir pavardės. Dabar per sesiją turim valandą, per kurią supranti, kas tave stabdo, ir nusprendi, ką darai toliau.
Kada paskutinį kartą turėjai valandą, kurioje niekas nieko iš tavęs nenorėjo?
